Dūstantis vakaras.
Be jokio saulėlydžio.
Tiesiog ėmė ir užgęso šviesa.
Plaštakės nuplikė dangų žvaigždėm
Ir tvirčiau jas klijavo
Su kiekviena diena.

Sėdžiu žemėje savo
Po plaštakių sparnais,
Jų žvaigždėm
Ir dangum.
Jau springstu šiom sapno skeveldrom
Ir iš kur,
Ak iš kur man vidun
Prilindo šitiek česnako?

Prieina vaikas juodas
Ir glosto man galvą,
Ašarota ranka.

Kiek žvaigždžių,
Kiek žvaigždžių daug išvydau lauke,
Bet nei vienos negaliu pakabint sau ant kaklo...
Už ką
Dangus visas jas tik nakyje mums išvysti siūlo?
Kodėl mes kai būna diena,
Atsimerkę blogiau jas įžiūrim?

Gal tam, kad kai protas aptemęs
Aklai akiai žvaigždė ryškiau regis?..
Jis sugundytas šviesos kaip plaštakė,
Skrieja arčiau žvaigždės šviesos tako .. (čia banalioji vieta)

Iš štai kančia-
Ji  mano dieną pamaino į mirtį.
Bet geriau tu neverk
Mano juodas vaike
Kančių prireiks daug,
Kad žvaigždę ant kaklo galėtum kabinti...