Man patinka, kaip drasko tinklus sunerimusi menkė,
Kai raudoniu pražysta banga ir šuniukas neranda namų –
Aš šiandien sugrįžau atsikeršyti, griaut ir sumenkint
Bei ištėkšti į veidą lipnius iš kišenės žodžius.
Jie pirmieji mane, įsimurkdę į griovį, apspjaudė
Ir sušlapusią mušė už tai, kad nulijo lietus,
O vėliau susijaudinę šoko basi ir be glaudžių,
Iškraipydami kūną į šonus lyg lūžę perpus.
Jie pirmieji sugriovė namus, kur kūrenosi krosnis,
Ir sudaužė lęšius, kad neverkčiau prie lango akla.
Kam netyčia grįžau? Tik ne tam, kad liūdnai pasiguosčiau,
O kad tinklą ištempčiau iš ryto ant kranto pirma