Gal sugedo vaizdajuostė mano?
Įpratau, kad ryte žvilgsnis ganos
Kiaurai lango stiklą praėjęs.
Ganiava ši gal kiek sulėtėjus:
Kol sausi dar kavos milteliai
Tik kutena kavos puodelį,
Leidžiu sau atsimerkti į kiemą.
Nieko keisto. Jau sykį ne vieną
Taip pažadinau miegančią mintį.
Šįryt teko labai nusivilti:
Pavasariuos tikėjaus nubusti,
O čia še tau – sniego pripustė.
Drįsčiau į KAZIUKĄ šiųmetį
Kreiptis tiesiog: „Besarmati,...“