Tą vakarą –
Kai viskas taip blogai,
Kai broliams gęsta šypsenos
Jie taip toli ir taip retai
Ir tu žinai, kad atramos-visai ne tai,
Kai skamba tie balsai,
Kurių nelauki, bet klausais
O meilės netikros, sėkmingai nugalėtos,
Kurios ilgies-tik pelenai

Kai tu regi senas akis
Vis silpstančias mintis,
Trumpėjančius žingsnius,
Kuriuos beviltiškai stabdai,
Kai griūnančios lavinos
Jau nesuvaldai
O ant šio lapo viskas liejasi
Tik šimtąkart girdėtai banaliai

Tą vakarą, tą naktį, parytį –
Kai paskutinės valandos žiemos
Jau tirpsta, o tu tai –
Pamiršai...