ak, vaikeli, nuo upės pareiki –
vakarėja skliautai, ne ruduo,
muša būgnai audros, tylos senka
nuo lietaus, nuo įskilusio smuiko raudos.

nežinau, ar išplaukęs, ar lėtas
tavo nuovargis meldžia sugrįžt –
ašarėlėms nuo kiaulpienių slystant
ant pavargusios kerdžiaus kaktos.

ir nudažo su vandeniu blyškiai
nusilupusį krantą delnai –
ak, vaikeli, jau laikas sugrįžti
prie paveikslo, tapyto kadais.