.                   Dar visai mažą Ilgesį bedalį
                     kadaise priglaudžiau savy.
                               Išauginau,
                                  o jis –
                              išeiti negali.
                          O gal nenori elgtis
                           kaip suaugę visi?
              Per ankštas tapo mudviems kūnas:
               dienom trumpam pabėga Ilgesys,
                            bet vakarais,
                        arba vidurnaktį net
                                  būna –
                 sugrįžta vėlei pro minčių duris.
                   Ir sunkų nakčiai kloja guolį
                 po širdele iš slegiančių jausmų.
             Kaip užmigdyt šį ramybės grobuonį?
               Nevalia juk jėga išvaryt iš namų?

                            Vis mąstau:
                          nejau amžinai
               kūnas bus jo globos namais?