Kai, pakeldamas kapo plunksną,
Lyg priberdamas į akis smėlio
Bebundančiam faraonui,
Vėjo viesulų kvaitulys,
Išrengdamas mane iki nuogumo,
Čaižė dulkių audra,

Tada dar nežinojau, kad
Paliečiau uždraustą vaisių,
Nes buvau tik paprastas
Duobkasys, dirbantis savo darbą.
Bet pajutau dievybės galią.
Mano viduje aidėjo
Tūkstantmečio užkeikimo šauksmas –
Nežadinkite miegančio faraono.