Apkalbėtais krantais supas ilgesiu apkrėstos nendrės,
Šnabžda ežero sakmę  vėjuotam   drėgnam pasmėly,
Pyksta krantas, kai sunkiai šnopuodami pomigliais renkas
Į eilines žudynes žvejai dar kol kas negirti:
Jų kišenėse snaudžia  po mažą lenktinį peiliuką
Ir nedidelis kiekis kuprinėj  ugninių vaistų.
Jie iš vakaro regi, kaip žuvys apstulbusios sukas –
Elegantiškai šėldamos drobėj vandens  nėrinių.
Tik giliai padugne  dedas prieblanda mėlyną tvarstį,
Nes tyloj šėšėliuoja vaitojimas valties purslų
Ir baimingai nelieka žuvų greit nustojusių žaistis:
Girdis vien tik laukimas, kai šitaip pakrantėj tylu.