Pasikalbėk? Ne, nekalbėk... Tiesiog pabūk! Pabūk taip, kaip moki būti tik tu. Pabūk be nieko, bet ir su bet kuo, visada... ir tuo pačiu niekada. Pabūk savimi, nors ir sutrumpintu, nors ir kas keturis metus truputį kitokiu, bet tik būk. Ir įkvėpk kitus, kaip leidi įkvėpti save kitiems, įkvėpk mane ir duok įkvėpimo kitiems, įkvėpimo būti tiesiog savimi... Sutrumpintais bent kas keturis metus, truputėlį kvailokais, drąsiais ir nepalenkiamais, bet tuo pačiu meiliais bei mylinčiais.

Pasikalbėk? Tu jau kalbi! Vasari, milijonus, milijardus metų kalbi, bet kalbi taip tyliai, taip subtiliai, jog aš milijonus, milijardus metų nesugebu išgirsti ir suprasti. Nekalbėk... Nešk! Būk! Gal kada nors... gal po tūkstančių metų aš suprasiu ir sugebėsiu būti su Tavimi būtent tą akimirką, kurioje esi tu...

Pasikalbėk? Ne, nekalbėk! Dabar nekalbėk... Aš tiesiog nežinosiu, ką tau atsakyti...