Pakalbėkim, prašau, apie meilę...
Tu nenori –
Žinau!
Bet šiandieną leidi
man kalbėti.
Tu tik klausykis...
Pasaką seksiu.
Girdi?
                                       Vieną sykį
                                            šaly,
                                      kur žmonės –
                                  mažesni už nykštį,
                                   herojai JIS ir JI
                                     užaugo dideli:
                                       sutilpo JIE
                                     į sąvoką ABU.
                                      Virsme tam:
                               iš Pažįstamo – Draugu
                             į erdvę tarp dviejų artumų
                        įsileido keistą žvėriuką – bekūnį,
                                  pašėlusiai švelnų.
                                   Jis telpa į delną.
                               Kai lipa blakstienom,
                               užmerkdamas dieną,
                                  pakutena į lūpas.
                               Kol sapnas užtrukęs,
                                 žvėriukas dėlioja
                                  raidžių mozaiką:
                                vieninteliam žodžiui
dovanojęs šį laiką.
                          Nakčia jį perskaitys miegas.
                           Šiltom pėdutėm prabėgęs,
                            sūpuos ant ištiesto delno
                            prijaukintą ir tokį švelnų...

                         O kadangi žvėriukas – mano,
                                     tai pasaka ši
                                      bus be galo...

Pakalbėkim, prašau, apie meilę,
tavo tylai šiandieną atleidę...