palieku tave žiemos valiai
pilnomis alveolėmis pykčio
suskaičiuok savo dievus
ir išeik
lėktuvų pramintais takais

po kojom iškrenta ugnis
pelenais iš medžių
išsiraviu likučius tavęs
ir rakinu
kiekvieną tuštumą savo

šįryt iš rytų
patekant senam mėnuliui
jame prisiglaudžiu žvilgsniu
ir nematau –
po mano kojomis – vanduo