Čia šešėlis ant sienos.
Nebijoki, žmogau -
Vaikšto mirusių sielos,
Tyli žodžiais dangaus.
Jis toks geras mažytis -
Jo nebauskim tamsa.
Už langų ima švisti
Neatėjus žiema.
O ugnelė kūrenas-
Šilta, gera, ramu.
Snaudžia kaminas senas,
Dūmai kvepia mišku.
O tave aš mylėsiu -
Gal tu mano sūnus?
Ir malda palydėsiu
Į Aukščiausio namus.
Neskubėki, šešėli,
Grįžt iš žemės dalios.
Pailsėki, pabūki
Tu prie savo mamos.
Verpsiu šiltą tau šalį
Iš vienatvės dienų
Ir numirus, sūneli,
Aš tave auginu.
    *****
Iš žvaigždės spindulėlis
Ir lemtis – iš žvaigždės.
Klauso žodžių šešėlis
Šilumoj prie ugnies
Ir labai patikėjo,
Kad jis mamos sūnus.
Mažas, mažas šešėlis
Lanko ilgesiu mus...