Pilnatis sidabruoja ražienas
Ir pakąstus šalnos jurginus.
Lieja balzganą šviesą ant sienų,
Kurias stebi vienatvėj žmogus.

Jam atrodo, vaikystė sugrįžus
Su šešėliais po trobą bėgioja.
Priemenėj klumpės šoka su vyžom...
Bet už lango šunelis suloja

Ir iššoka vaikystė pro langą,
Per sidabro ražienas nuskuodžia.
Žvelgia vienišos akys į dangų,
Kuris kalbina žmogų ir guodžia.