Drėgme lietuj išmaudyto vėjo
Gūsis neprašytas užėjo:
Nemandagus,
Nesivalęs batų.
Tarpdury našta nusikrato.
Našta,
Kuri supina kojas
Ir pritvinkęs slogumo oras
Uoslėje susisuka gūžtą –
Radęs vietą sau saugiai nusnūsti.
Tarsi taupant siūlą adyta
Krūtinė įkvėpt neišdrįsta:
Suplyštų, deguonį prarijus.
Žąsies odoje kalavijais,
Nugalėjęs šilumą, šaltis
Pirmąsyk nėra prasikaltęs,
Kad trūkčioja lyg svetimkūnis
Širdies ritmą pralenkęs sunkumas.

Ant svarstyklių šviną išpila kojos...
        O jos –
                   nematuoja šio svorio...