Kai rugpjūčio lietum žiemą sninga,
Vis pristinga
Drąsos pripažinti sau,
Kad mylėjau per daug:
Per ilgai ir per stipriai,
Jei jaučiau medaus skonį per stiklą.
Ant sudegusių tiltų
Lūžta laikas tarp pirštų
Ir nuodėguliais ištepa dieną...
Sau prisiekiau kartą ne vieną:
Negrąžinti minčių atgal
Su šimtais klaustukų „O gal...?“

Visi šie „Gal...?“ sveiką protą palikę,
Maitinti svajonėm ir stebuklais tiki...
Beje, tikslinga dabar paklausti:
„Gal pats metas būtų suaugti?“