Dažnai prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugt gimtinėj...

O gervės!
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!..
Pavargę
           nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskristi
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.

Skaitau rašytus – nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą – ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide,
          žodžiu
                      ar
                            viltimi...