žinai, neatmenu
dygsniuoto maldininko
laikyto rankose
tarp mūsų pirštų,
ir šitaip gaila,
kad pamenu
kai vos nuo prisilietimo
nematomi pavirtom.
kiek kaltas dar jaučiuos,
kad nesupratau
kodėl nebuvo garso
o mūsų žvaigždės
atmintin vis krenta
                           krenta
ir šiaip nebsuskaičiuoju
įsiūtų sagų. o taip norėčiau
dar nuvogti mūzas
po mūsų vakariniu tiltu.