Sunku kalbėti su žmogum, kuris
Tiktai save tikru išminčium laiko.
Kitų gi nuomones kaip museles išvaiko
Ir kaip teisėjas žvelgia į akis.

Sunku atleisti artimam už tai,
Kad jis į dvasios šulinį, į širdį
Prispjaudęs, tave patį iš jo girdo
Ir giriasi, kad elgiasi dorai.

Sunku tiesos nežinant teist kitus,
Bet patvoriai pilni tokių teisėjų,
Kurie į melo dirvą tiesą sėja,
Sakydami, kad gina nekaltus.

Tačiau bene sunkiausia atiduot
Save kitiems lig paskutinio lašo,
O ypač, kai tavęs to nieks neprašo
Ir net žvilgsniu nebando agituot.