Likimais praeinu,
Kartodamas kitus ir – ne.
Išaugę METAI- MEDŽIAI jau nežydi,
Tiktai giliai – toli,
                  sukritę širdyje,
Žarijom gęsta, žaižaromis švyti.
Dar degina, kūrenas jų ugnis,
Neleisdama sušalti lyrai.
Lyg į eilėraštį
          pats į save einu
Žinoti, kaip tikėta,
Kaip džiaugtasi,
Jeigu kada
Savy išgirsdavau poetą.
  
Likimais praeinu...
Ir jeigu kam – daina
Tiktai tuomet,
Kai įkelta į gerklę,
Many dažniau dainuoja tyluma.
Netrukdo jai varpai bažnyčių,
Net pykčių prasiveržusių lava.
Pavaikštau mintimis,
Apsikabinęs lyrą,
Ir vietoj ašaros                                          
Vėl vyturėliais gieda atmintis.
                        
Tik vis ramiau...
Gal kad žiema
Į Šiaurę slenkanti
Ar Antarktidą?