neverk,
nors ir labai jau gražios tavo ašaros
raudonį puošia –
gėla, vienatvė ir šalia
apžėlus samanom tyla.


nuo ilgesio pabalusiom akim linguoji,
kas gi dabar tave aplanko –
ranka kieno
paglosto tavo gyvą veidą vis?


paliksiu praviras duris
virve lengvai užrišus,
naktis dienas užbursiu,
kad aitvarai galėtų
grįžt...