Dvelkia oazė rytmečio mėtom,
Akys neramios ieško krantų –
Aviečių raudony paskendęs juokas
Grąžina tikėjimą paprastumu.

Iš niekur atėję, į niekur išeinam,
Ties sankryžos siena sustojam keistai.
Ir vėl iš pradžių – du keliai lyg iš niekur...
Šyla delnai – ramybės namai.

Viena kryptimi, ne vienas į kitą –
Taip žvelgia sielos žmonių artimų.
Kas žino, kiek žingsnių reikia nueiti,
Kad du keliai taptų tuo pačiu.