***
Žydėk, uola, žalia vilnim ir vėju--
Mano laimužė - skardžio akmeny
Po debesio sparnu keistai švytėjo,
Kai likom su dangaus rasa vieni--

Išbalę bangos, dūždamos į uolą,
Juk meldė vieno - skęsti gelmėse,
Kur rudeninės žvaigždės naktį puola--
Kur maudos saulės mirštanti šviesa,

Kad vėl užgimtų...O takelis bėga
Vis uolomis, vis uolomis ties griūtimi--
Baltesnės rūko burės ten už sniegą,
Nuslysta skardžiais lyg veja švelni--

O tu man pasakok apie laimužę,
Paklydusią pačioj gėlės širdy--
Te mano lyroj visos vėtros ūžia,
Kai tas dangus taip pragaro arti--

Žydėk, uola, žalia viltim ir vėju...