Jis tylės, kai už lango kalbės –
Sniego žvaigždės į langą ištirps,
Jis sustos, kai kažkas nuskubės
Takeliu, kur į taką pavirs.

Ir ant sniego, ant sniego
Lyg delne, lyg delne debesų
Tirpsta pėdos, ištirpsta ir lieka
Nemylėjimas meilės naktų...

Jis tylės,
O mieste, kur laukimo stotis,
Po truputį ryškės žiburiai,
Apkabins
Ir nematomu ilgesiu glaus
Taip arti,
Taip arti ir giliai...

Ir ant sniego,
Ant vienišo sniego,
Sugrąžindamas degantį karštį
Pajus,
Kad ne meilė,
Ne meilė, o pėdos
Juos suartino
Būt nekartu...