Skrunda vakaras
pykčio pluta –
vėl abudu pritrūkome
žodžių
ir pamiršom,
kad turim rankas,
kurios tyliai liesdamos
guodžia.
Sukas sraigių nameliais
jausmai,
tarsi juos
tiktai įtarėm turintys.
Du plaktukai
– gerai negerai –
minčių griūtį kaukšėdami
sukelia.
Rudenėjančių skruostų
laužais
ramstom kelią
į nebylio naktį...
Ar sušils jaukumu dar rytai:
„Nesikelk.
Aš pasiimu
raktą“?