Kai saulė agonijoj gilioj
Leidosi į jūros kapą,
Miško prietemoj gūdžioj
Bukom akim į tolį žvelgė varna.

Matė ji tik tamsą,
Girdėjo žingsnius.
Manė – gal vaidenas, nes
Širdis turėjo mušt paskutinius dūžius.

Nebesulaukė ji savos lemties,
Tik spėjo kulką savyje pajust.
Gyvent turėjo dar kvailos vilties,
Bet tas svajas jau atėmė žmogus.