Kam glaudies, nebūtie,
prie manęs taip arti,
savo lūpom vėsiom
mano kaktą lieti?

Kam tu gundai mane
sidabrinėj nakty,
ilgesingu balsu
savo glėbin šauki.

Įsimetus many
lyg vilioklė baukšti,
vėl sunkioj netekty
savimi ramini.

Man visai nebaisi-
tik tuščia, tik nyki;
be minčių negyva,
be vilties nemiela.

Be šviesos,be spalvų,
be liepsningų jausmų,
be tiesos netiesos
niekuo man neesi.

Droviai aušta rytuos,
eik, paliki mane,
kam kuždi niekada-
dar ne tavo diena.