Nedink,
neišgaruok kaip vandens lašas,
nukritęs ant žarijų alkanų –
išlik pasąmonės gelmėj,
kaip lieka ašaros gyvenimo tėkmėj,
kad pasišaukt tave galėčiau,
kai šaukia volungė lietaus,
ir mintimis tyloj palietus,
pakelčiau iki pat dangaus...

Nedink,
tik pasislėpk ant sienos
tarp tiksinčių garsų
ar kartais pasirodyk blyškiai
ant lango atspindžių.