Debilizmo epocha
Debilas – dažnai skambanti frazė Lietuvos padangėje galbūt neveltui. Atsižvelgus į dabartinę Lietuvos situaciją ir valdžios pastangas kažką „pataisyti“ (nepamirškime įsiutusių piliečių, kurie daug rėkia, bet nemano, kad kažkaip veikiant kas nors pasikeis), norėčiau įterpti naują etapą Lietuvos istorijoje. Gražiai ar ne, bet teisingai skambantis pavadinimas Debilizmas labiausiai apibūdintų dabar esančią situaciją, todėl šis pavadinimas tiks. Pamėginsiu paaiškinti šią sąvoką:
Debilizmas – XXI amžiuje ( ~2000-2008 m.) Lietuvoje vyravusi padėtis, kuomet valdžia dirba sau ir bando pasirodyti demokratinė prieš kitas valstybes. Nepaisydama savo šalies gerovės ir piliečių bei rinkėjų interesų, valdžia kuria ir įteisina tik sau palankius įstatymus ar jų pataisas. Debilizmo formai būdinga įniršusi, nuolat verkianti liaudis. Šūdą malanti valdžia. Kitataučių gerovės palaikymas savo šalyje piliečių sąskaita. Stebuklingų rinkiminių pažadų dalijimai. Absurdiški pasiteisinimai piliečiams dėl nuolat blogėjančių sąlygų gyventi. Noras šalį užversti spalvotais ir kitataučiais piliečiais dėl pigios darbo jėgos, kuomet tikri šalies piliečiai negauna normalių darbų, nekalbant apie atlyginimus. Rinkimų forma, kuomet išrinkus vieną iš 70 partijų (panaudojau meninę priemonę hiperbolę), kitos partijos pradeda su laimėtoja vienytis ir sudarinėti koalicijas ir gautas rezultatas: ta pati sušikta valdžia, kuri dalija pažadus ir idiotiškai teisinas piliečiams. Debilų rinkimas į valdžią. Piliečių atbukimas ir noras išrinkti žmogų, kurį daugiausia rodo televizija ir kurio pažadai gražiausi. 80-ies gyventojų procentų noras sušaudyti valdžią. Teigimas, kad dėl visko kalta valdžia. Nemokėjimas naudotis laisve.
Manyčiau šią sąvoką galima išplėsti iki begalybės, pagyvenkite čia, Lietuvoje, ir suprasite Debilizmo veikimo principą. Tik nepagalvokite, mielas skaitytojau, kad visa šalis tokia, tikrai taip nėra, tiesiog šis skyrelis yra skirtas pasamprotauti apie mūsų šalies politinę padėtį.
Žmonės reikalauja mažų kainų, valdžia... valdžia nieko nereikalauja, valdžia pasidaro sau to, ko reikia. Jeigu tik būčiau Seimo kancleris. Jums tai atrodo paprasta veikla? Taip būtų paprastais metais, bet tik ne Debilizmo epochos metu. Taigi, tarkime, esu kancleris, vadinasi, galiu papasakoti apie stebuklingus Lietuvos pieštukus ir tušinukus. Kadangi stebuklingi pieštukai yra jau vien dėl pavadinimo ypatingi, tai jie, žinoma, kainuoja žymiai brangiau nei paprastieji. Kuo jie stebuklingi?
Štai paaiškinimas: iš biudžeto gaunu didelę sumą pinigų, kad aprūpinčiau Seimą pieštukais ir tušinukais (aš juk kancleris). Žodžiu, išleidžiu tuos pinigus visus, nes taip reikia, (juk apskaičiuota dokumentuose, kiek reikia išleisti) visam šitam gėriui, kurio reikia seimūnams, ir štai man dar lieka, nedaug žinoma, užtenka tik pasistatyti namą, nusipirkti butą Vilniuje ir kokią nors padėvėtą naujausios markės BMW mašiną. Ar Harris Potteris sugebėtų šitaip išburti? Juk sakiau, kad pieštukai ir tušinukai stebuklingi – pinigų duota tiek, kiek ir reikia, nei mažiau, nei daugiau, bet jų vis tiek lieka. Štai toks būtų mano paprastas ir vargingas kanclerio gyvenimas: gaučiau paprastą atlyginimą ir pieštukų pagalba prisidurčiau kelis skatikus prie algos.
Na, neveltui juk Debilizmo epocha, gyveni ir vargsti. Žodžiu, užbaigsiu šią temą, galbūt kada nors pratęsiu ir panagrinėsiu Debilizmo epochos filosofiją giliau, jei iki to laiko netapsiu šios epochos vergu, jei netapau.