Išėjau tik tam, kad sugrįžtantį
pasitiktų ant slenksčio, bet ne tam,
kad atrastų gulintį po įšalu.
Suledėti sunku, brolau.


Pirmas rytas, pirmosios panikos,
vakarykščių dūmų voratinkliai –
aplink kaimą – šimtas benamių
ir nelaimės tunelis aklinas.
Tvenkiniuos jie atgulę ir tyli,
tartum niekad nebūtų kalbėję,
ir lietus jiems begėdiškai pila
į panirusią taurę. Skaidrėja

akių dugnas motinoms, broliams,
kai pergriuvę leidžia tekėti
ašaringoms minoms į guolį.
Viskas vyksta greit, bet iš lėto
verčias kadras per trupantį riešą
ir užstringa juosta ties viduriu.
Pabaigos nesulaukusiems priešams
susikibę kariai taria: - Klydote.