Kai miršta meilė, užmiega širdys, neplaks vienos širdies ritmu daugiau.
Kai miršta meilė, užtemsta akys ir kraujo srovėmis ridenas skruostais raudonais.
Kai miršta meilė, palieka paukščiai inkilus savus, ir tyliai
skverbias vienuma žmogystoj, palikdama ji įnagius aštrius.
Kai miršta meilė, sušąla kūnas, keliauja maldos dangumi.
Kai žūsta viltys, nelieka nieko tavyje daugiau: nei įniršio, kaltės ir meilės jausmo.
Tik skausmas begalinis tyloje.