kada nors

Juk vienąkart parkritus nepakilsiu,
Pajusiu šaltį žemės purvinos.
Širdim palietus, ją galbūt pamilsiu,
Jeigu ji man, klajūnei, dovanos.

Sparnais apglėbus didelę ir ramią
Ir laukdama, kol ji mane priglaus,
Į motiną sugrįšiu savo – žemę,
Ilgėdamasi tolstančio dangaus...
Sibilė