Aš vemiu savo būtį... ir visus bebrus, kurie pragraužė jos tvirtinimus. Esu kaip sraunus vanduo krentantis iš buvusio tvenkinio, raižantis savo šonus į atsilaupiusias medgalių žiaunas... ir į akmenis, kurie kietai išdirbtais kojų spyriais talžo dabartinį laiką ir visa, kas plaukia su sužeistu vandeniu: nugaišusius nendrynų kuokštus, žuvų karalysčių žoles, gamtinius musių sarkofagus ir begėdišką rydienos mirtį.

Teku sparčiai ir pasroviui, bet atsilieku nuo bendrakeleivių. Nuo apnašų (net nuo jų!)... Dėkui Die mano vandeniškos prigimties senvagė dar nepaskendo dugne, kuriame it švitrinis popierius pasiligojusių apnašų žandus gludina invalidiškai tūnoti tegalintis smėlis. Greičiui padininti lenkiu galinį verpeto peleką. Pamažu jis įgauna žuvies uodegą (gal ir aš jau virtau žuvimi?)...

Iššoku iš vandens pasitikrinti ar įgavau sušliužėjusį snukį, tačiau akį patraukia pakrantėmis nusidriekęs šiukšliukų frontas. Cha! Įkibo parazitai rudagalvių nendrių plaukuosenose, o vanduo negailestingai juos aplenkia net nepaglostydamas švinkančio mazonezo smarve pravisusių galvelių. Nendriagalvės kaip fanės ploja ir ošia iš šaknų kylantį pasigėrėjimą. Nesuprantu, kas toms vištpalaikėms atsitiko, juk šiukšliai stilisto vėjo sukurtose šukuosenose ne toks jau puikus laimikis.

Ponas dangus sudarė sutartį su vandeniu, kad galėtų vaidentis jo veidrodyje. Šnypščia, jog šiandien dykai virtau undine.