Mintis lyg ištiesta ranka,
tamsos labirintuos graibos,
tikėdama rasti išeitį.
Kartais,
apakintas ryškios šviesos,
jautiesi laimingas,
paskui dar labiau nematai;
vienatvės pirštai šalti paliečia,
kai lekia gatve sirenos kauksmas,
nelaimė kažkur,
gal net žmogžudystė;
į patalus kūną giliai paskandinęs,
jauti kaip aušta
lėtai be galo,
kasdieniškas, pilkas,
eilinis rytas,
taip skaisčiai
pavasario saulei
šviečiant.