Ne lietus tai – tik aš nugarmėjau latakais į netektį:
Kai rapsodiją graudžią kaip lemiamą „viso“ girdėjau,
Nors ilgai dar mačiau tave tolstantį, tylintį, klebantį,
Nepaliekantį nieko – kas buvo, paleidai pavėjui...

Ne žiema tai – tik aš sušalau nuo ledinio laukimo,
Dar ilgai savo kiaute sudžiūvusiu gyviu tūnosiu,
Nežinodama nieko – nei kas prie tavęs šiandien rymo
Ir su kuo tu klajoji po mudviejų meilės griuvėsius?