Jau vis vien ar diena, ar naktis. Taip pat vienodai tūnau kampe vieną skruostą atsukusi į langą, pro kurį niekas nežiūri, o kitą – į sieną, kuri apsimeta, kad nedėbso į mane ir slepia savo akis po žalsvais apsilaupiusiais tapetais ir brolio fotografuotų paveikslėlių rėmeliais. Aš irgi apsimetu, kad jos nepastebiu. Gal tikrai taip pripratau prie ignoravimo, kad nebeatkreipiu dėmesio į jos kas dieną blunkantį žalumą, kuris kažkada mane sušildydavo.

Gal taip ir geriau, nes dar ir ją užkrėsčiau tuo maru, kuris siautėja manyje: šaudosi ir taškosi, o po to lyg niekur nieko apsimetėliškai dainuoja nei į natą, nei į taktą, o aš turiu gėdytis atseit savęs. Iš tikrųjų tai ne aš, tai nusprendžia už mane, liepia pačiai pagal jų dūdą šokti ir kitus to šlamšto mokyti. Niekam to šiuo metu nerodau. Bent taip stengiuosi išpirkti savo kasdienes kaltes. Slepiu sąvartyną savyje ir apsimetu pati esanti paslėpta tamsiame kambaryje. Žinau, kvaila.

Po maždaug aštuoniolikos valandų aš vis dar ten pat. Prie manęs prieina Plinarijus ir atsisėda priešais. Lėtai persmelkia mane žvilgsniu ir šnopuodamas, griebdamasis už strėnų kaip koks senis kamuojamas radikulito, priartėja. Niekur negaliu dingti. Juodu nutįsusiu šniūru jis vakar pririšo mane prie sienos.

Plinarijus vėl apnuogina mano pilvą, perbraukia dulkių kvapu prispangusią krūtinę ir ima glamonėti spenius. Taip maigyti, kad net žaliuoja akyse, nespėju sekti savo sąmonės ir baidausi to, ką jis gali sužinoti. Bijau kekšių, kurias jis gali išskaityti iš mano akių. Ir žudynių... o ypač verkiančių kūdikių, pamestų Alžyro šaligatviuose.

Jis patikrina mano nugarą ir pirštais paglamonėja ir kitas žemutines vietas. Bet tai ir viskas. Jokio meilumo. Plinarijus atsitraukia.

Galiausiai įsitaiso priešais ir žiūri į mano paklaikusias, vaizdų prievartaujamas akis. Mato manyje savo paties meilužes, bet, atrodo, jog jam mažiausiai rūpi. Po minutėlės spoksojimo, suvokiu, kad jo akys virsta stiklu, jos nieko nemato ir nejaučia. Net ir manęs nemato. Nei tų nesąmoningų vaizdų, kuriuos jam šoku ar reklamiškai šypsau bandydama suvilioti. Sėdi kaip pusgalvis ir rūko mano perkrautas smegenis, nors pastarosios mažiausiai jį domina. Esu tik kvailai tuštumai užpildyti.

Bet aš pririšta. Ir be jokios kitos paskirties kaip tik ištikimai tarnauti, nes jis moka už mane, tiksliau už tai, ką aš jam duodu, ką kalbu ar rodau. Neturiu paskirties, kaip tik skleisti bjaurastį, nes jis nemoka pasirinkti to, kas manyje geriausia... Kenčiu dėl to, kad esu glamonėja tiek, kiek jis pats nori, nes aš jam nerūpiu, rūpi tik dirbtinis seksualumas be jokios paslapties. Esu tik baldas, tinkantis užvaldyti tokių netikėlių kaip Plinarijus širdis.

Neturiu kitos išeities. Aš televizorė.