Per metų klodų perteklius ir stoką,
Per laiptus, kur už ledą slidesni,
Mes nešame gyvenimą keistoką,
Dažnai net jo paties nesuprasti.

Aprengę retkarčiais drabužį šventą
Sodiname prie stalo tarp draugų,
Mažutę laimės pilį susirentę
Iš paprastų kaip rožinis tiesų.

Palikę kaprizingus laiko vingius,
Išleidę netikrumą pro duris,
Patikriname, ar labai sulinkus
Svarbiausioji gyvenimo ašis.

Per metų klodų perteklius ir stygių,
Per laiptus, kur už ledą slidesni,
Įtempę savo meilę tarsi stygą,
Mes viens kitam už laiką svarbesni.