Tarp Frišingo ir Beisleino Perkūnas stovėjo
Šlamėjo jam ąžuolas savo raudas
Atrimpas ir Poklius niekados netikėjo
Kad Zničius pasaulyje gali užgest.

O žemiškos dulkės pamiršt sugebėjo
Tą amžiną ugnį tikrosios tiesos
Tik migloje išplaukusios dvasios
Ją bando užkurti mūsų sieloj.

Paukščių žvynai nutilo žvangėję
Žuvys suglaudė savo sparnus
Ir minčių tinkluose korėtuos
Stebuklinga  paukštė suspurdėjo.
Griuvo dangus.
Troškulio lašai plaka akmenis
Širdis verpia meilės pasagas
Drugiai bučiuojasi žvaigždėm
Žiogai pieloms stygas derina.
Griuvo dangus.

Apynupio dvasia su kate ant peties
Braido per ilgesio smilgas.
Žemuogėm verkia dangus
Nešu Tau širdį ant kopūsto lapo
Širdin nukritusio dangaus.