Kokie fantastiški kauniškiai žiburiai,
Žvelgiant nuo Žalio kalno spalio naktį.
Ir atspindžiai, ištvinę Neryje lakiai,
Gal būt į Nemuną nuplauks, o juo – į Kuršių žemę.

Ir jūra prisimins didmiesčio veidus,
Pabėgusius nuo ūžesio ir smogo.
Nerūpestingai žvelgiančius į tolius,
Tačiau dabar upe atplukdančius tik atspindžius neono.

Ir šiąnakt mano akį traukia atšvaitai
Namų langų, žibintų ir reklamų.
Po kojom Kaunas, jo šviesų gaisai
Nery plevena vėjo genamom bangelėm.