tavo laikrodis išmuša nemigą
paskutinę mėnesio naktį,
kai piemuo visą dangų išgano,
kai pasimeta durys nuo raktų
ir neranda būtis išėjimo –
išsidėstom prie kortų karaliais
bediktuodami ateičiai rimą.
horizonte nusvyra lankeliai –
mano akys – juodas sidabras
iš nedirbančios Dievo kasyklos,
kur gyvenimas – vientisas kadras
be tiesos ir verstinių subtitrų.

tavo laikrodis išmuša nemigą,
nors ir taip jau užmuštas esu.
mūsų partija – rytdieną lemianti,
bet karūną turiu – išeinu.