Žemuogių kvape
kartojasi vaikystė,
pradalgėj drėgnoj
vėl klupteli senutis.
Prisiminimai –
vėjui pučiant palaukėj
ar valgant blynus,
ar katei besiglaustant.
Kelrodžius seku –
pakelės senas stulpas,
vandens griovys ir
šuns lojimas tolumoj.
Randu tik plynę,
nekaltos rasos lašus,
pamatų dvasias
ir obelį laukinę.
Čia pat užuodžiu
ką tik nupjautą žolę,
pakurtą krosnį,
saują žemuogių, medų –
tik tiek, tiek daug ir nieko.