Žinoma labiausiai nervinausi dėl savo
gyvenimo vienkiemyje vėliau dėl
aplinkinių impotencijos ir tik po dar
keliolikos priežasčių pradėjau galvoti
kad aš visgi turėjau žmogų

va taip va paprastai tikrą žmogų

nešiojausi kuprinėje pustrečių metų
ir aną penktadienį kai norėjau ten įdėti
dar ką nors gražaus
kitaip tariant papildyti kolekciją
atidariau
tik chujakšt ir nubėgo
nespėjau net mirktelėti neskaitant to
kad mes dar gerą pusvalandį šnekučiavomės
galbūt net atsisveikinom

taip paprastai tikrą žmogų

nežinau ar sumedžioti ir įkalinti dar ką nors
ar prikimšti kuprinę kalnų krištolo ir užsiūti
o gal užteks tiesiog
pasikviesti kunigą ar kokį kitą juokdarį
viską jam pasakoti
verkti kad iš nosies
tekėtų sūrus šlykštimas
ir prašyti

„DAR
BENT MINUTĖLĘ PABŪK
NUVALYK“.