Kas kaltas, kad atgula eilės į stalčių,
Užšąla mintis, citata tarp eilučių,
Kad veidas tik veidrody liekas toks baltas,
O knygos tau puslapiais ploja katučių

Už gerą buvimą. Už ištartą žodį,
Sustirusį žvilgsnį įremtą į kūną.
Už tykų nykimą. Kentėjimo grožį
Ir švelnų artumą, kur niekad nebuvo.

Iliuzijos bliūkšta. Ir krenta it lašas
Už palto, ant rankų, ant veido ir lūpų,
Mintis su jausmu dar akligatvy pešas,
Kol išvelka rytmetis naktį iš rūbų –

Žvaigždėtų suknelių. Kai atgula eilės į stalčių,
Sustingsta laiškai erdvėje. Nemiga tarp eilučių
Iškyla žaizdom. Atrask mano ilgesio skaičių
Tarp iksų ir kodų nematomos meilės minutės.