Anksti ryte, kai visi medžiai miega,
Kai žiogas vienišas sučirškia žolėje,
Rasa, padengus žolę, skaisčiai žvilga,
Ir saulės spinduliai vos vos suspindi danguje.

Prabudęs aš kaip vienišas benamis
Išeisiu gamtai pasakyti žodžių užmirštų.
Ir brisdamas aukšta žole tarsi vandenis
Gėlių laukymėje ieškosiu paprastų.

Priskynęs aš baltų ramunių,
Atnešiu Tau, bemiegančiai saldžiai.
Ir, vos pramerkus savo melsvą akį,
Išvysi spindulius ramunių paprastų.

Šiandien juk šitaip lemta,
Tavęs skubės pasveikinti visi draugai.
Ir tarsiu tuos žodžius, juk verta
Tau laimės ir sėkmės šiandieną palinkėt.