Čia galima prisiekti akmeniu.
Ir vandeniu.
Ir ąžuolų šaknim giliom.
Išaugome ne kur,
O čia -
      išaugom Lietuvoj.
Perkūnui meldėmės,
Žaibų strėlėm švytruojant dangų
Ir buvom peržegnoti- BŪTI!

Lietuvių žeme,
Nelabai svarbu man
Kunigaikščių kartos-
Kiek  buvo jų,
Kiek būti žada.
Vanduo šaltiniais dar iš žemės teka
Ir vaikšto ąžuolai šaknim,
Paglostę gilų sniegą- kaulus.
Eiliniai parneša man Žalgirį namo
Iš ąžuolų šaknų
Ir deimantams nokinti reikalingos gilumos..
Eiliniai miršta
Arba grįžta,
               pergalėmis nešini.
Eiliniai ir lietuvio paskirtį ir vardą
Man dovanoja,
              paprašydami išsaugot jį.

Ir prisiekiu aš akmeniu,
Ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim giliom-
Mane augino Dievas čia
Aš - Dievą auginu.
Ar priesaikoje gali būti
           dar kas nors svarbiau?

Eiliniai knygomis nepažymėti
Eiliniai mėtosi nesurastom žvaigždėm..