Tylūs namai, Tekle, girdi, tylūs kerai senolių, tylus metas,
bet kertėse prisnigo balto sniego, ne sapno, ne, tik purumo,

kai braidai po jį, atrodo, kad esi valkata, be namų kertės,
be sėjėjo minčių, tik raganų smegenys, tikiesi, sudygs sudygs.

Tamsu man, Tekle, kai vandenys stingsta, kai akys nemato,
kai praregiu veidrodžiais anapus, užmarštyje nėra šviesos –

rankos tokios sunkios, apglėbtų tave, taliją, leistųsi žemyn,
bet paryčiais vis šauki, kad nebuvau švelnus, nebuvau tavo.

Slenku piligriminiais žėmėlapiais akimis, kojomis, sapnais –
tylūs kerai apsunkina rudenio giesmę, glaudžiuosi gluodenu

ir taip ilgiuosi vaikystės, ne tavęs, Tekle, ne tavęs...