Paliesčiau  lietų neregiu atslinkęs -
pažvelk, žvaigždė į upę krito tyliai,
ar plauksi su savim lig kranto luotu

ieškoti pamesto manęs, nuo durų rakto,
kai nieks negaili, kai net nieks nemoka
išlaužti durų nebylių, kur merdi tiesos,

kur  upė veidą slėniuos slepia naktį,
netyčia mėnuo tyruliuos kur skęsta,
kai ranką tau tiesiu, it nendrės šapą -

aš neregiu grįžtu į šaltą sapną  
ir vandeniu tyru burnoju lūpoms
apsalęs syki nuo gležnos vienatvės.