Žaliajam savo pragare,
kas kartą sutinku vyriškį su geltona
dulkina kepure...
Jis valgo vanilinius ledus.
Ach, vanilės kvapas tas svaigus...
Bet žaliajam mano pragare vanilinių ledų nėra!
Jie  bujoja virsta migla...
Jaučiu, verkia nuoširdumas viduje...
Jį su sidarbrine grandine smaugia tiršta
beprasmybė amžina...
Žaliajam savo pragare ir vėl sutiksiu vyriškį
su dulkina kepure...
Giliai viduje, žaliose akyse...