Nerašyk laiškų man – neskaitysiu.
Jau ruduo. Jau nupjauti rugiai,
Ir ražienų adatom nebeišbrisiu
Į žaras, kur sudegė drugiai.

Jau ruduo. Jau klūpo žilas rūkas
Ties klampia tylėjimo gelme,
Ir akių rainelėj likęs atvirukas
Tau galbūt atspindi ne mane.

Stalčiuj miega pamirštas bloknotas.
Dar ties jo kvėpavimu budžiu.
Mūsų spalvos, rudeniu užklotos,
Rytmečiais nugelsta į medžius.

Šalnose paklydusios ražienos
Nebepins gėlių vainiko tau.
Nerašyk. Aš noriu būti vienas.
Tavęs neatmenu. Laiškų nebeskaitau.