Sveiki, aš noriu prisistatyti – esu Inga, turiu fizinę negalią  Sergu nuo gimimo. Gimdymo trauma, bet esu protinga, nuoširdi. Baigiau vid. mokyklą vienais penketais aukso medaliu. Po to privačiai mokiausi anglų k. ir dabar po truputį vertėjauju namuose. Esu labai veikli mergina, labai daug sportuoju, mankštinuosi. Noriu pasveikti, išmokti vaikščioti. Vilties neprarasiu niekada, iki grabo lentos. Aš noriu pasakoti jums viena istoriją.

Gyveno viena neįgali mergina. Ji visur dalyvaudavo, visuose forumuose. Vieną kartą jai parašė jaunikaitis. Jis jai pasirodė nuoširdus, geras, protingas. Iš pradžių buvo kaip draugai, kaip brolis ir sesuo. Jis guodėsi jai nelaimingu gyvenimu, ji jam pasiguosdavo, bet laikui bėgant jausmai vis stiprėjo ir stiprėjo, kol jie pamilo vienas kitą, ypač ji pamilo jį, nes tai buvo jos pirmoji meilė. Stebuklingas jai buvo metas. Ji energija ir su polėkiu dirbo savo darbus, turėjo daug svajonių ir vilčių. Pasimatymai būdavo nuostabūs. Ji jų laukdavo kaip gryno oro. Bet vieną kartą ji gauna žinutę iš jo. Viskas aptemsta akyse, viskas sudūžta, žemė lysta iš po kojų. Jis jai rašo: „Mano mieloji, išvažiuoju labai toli pas kitą moterį kurti šeimos. Atleisk, myliu labai Tave stipriai ir gerbiu, bet tu man negali duoti pilnaverčio gyvenimo ir vaikų. Tu esi nepilnavertė.“ Ji dabar sėdi viena ir galvoja: Jis visada sakė, kad mane myli, dievina, ir jam nesvarbu buvo, kad ji neįgali, buvo gera dviese, o dabar NEPILNAVERTĖ. Ar gali neįgalus žmogus turėti šeimą? Gal ir ji svajojo apie vaikelį, o jis jai viską sudaužė. Ji pusiau gyva, kraujuojančia širdim klausia: kodėl?