Vėjau-karaliau,
negąsdink žmogaus.
Verčiau pasakyk, kaip laikais?
  Ką švilpi?
   Kur pasukti tu žadi?
    Ko be tikslo tu plaikstais?

          Keturias rankas turi,    
          kiekvienoj kažką laikai:
          pirmoje – vyturio giesmę,
          antroje – vasaros audras,
          trečioje – lapkričio dalgį,
          ketvirtoje –baltą pūgą.

Lapkričio įšėlęs vėjau,
  ką tu išdarinėji?
Tu mirusius lapus pakilt verti,
  jie plaikstos geltoni, kruvini, palši...
Nuo šalnų šermukšnio
  karštas kraujas kreša,
paskutinės astros ašarėlė laša...

         Bet aš – žmogus.
         Tavo dalgio nebijau,
         tad nurimk tuojau.